fbpx

Vytautas Grubliauskas: „Neleisiu Klaipėdai nugrimzti į chaosą“

Vytautas Grubliauskas: „Neleisiu Klaipėdai nugrimzti į chaosą“

Vytautas Grubliauskas mintį siekti trečios Klaipėdos mero kadencijos buvo subrandinęs dar prieš metus, nes jaučia atsakomybę už darbus, kurie yra pradėti, kurių tęstinumo užtikrinimas yra turbūt vienas didžiausių iššūkių. Nors ir būta įvairių kliūčių, galiausiai įkurtas visuomeninis rinkimų komitetas „Vytautas Grubliauskas ir komanda“, kuris iškėlė patyrusį politiką kandidatu į Klaipėdos mero postą.

– Gerbiamas mere, matyt, ir pačiam teko skaityti komentarus, jog po 8-erių metų miesto vadovo poste jums jau būtų laikas pasitraukti. Kodėl ryžotės vėl dalyvauti tiesioginiuose Klaipėdos mero rinkimuose?
– Visų pirma, turbūt niekada neužteks net ir daugybės metų tarnystei Klaipėdai. Be to, tie aštuoneri metai buvo labai skirtingi. Pirmuosius ketverius metus buvo kadencija, kai meras dar buvo renkamas miesto tarybos. Tai buvo viena situacija. Kaip tiesiogiai išrinktas meras dirbu tik pirmą kadenciją, tad sakyčiau, kad pretenduoju į antrą tiesiogiai renkamo mero kadenciją. Skirtumas dirbti tiesiogiai išrinktu meru ir tokiu, kurį renka politikai, yra didžiulis.

– Ir vis dėlto – kodėl kandidatuojate?
– Tiesiog jaučiu atsakomybę už darbus, kurie yra pradėti, kurių tęstinumo užtikrinimas yra turbūt vienas didžiausių iššūkių. Galiu drąsiai pasakyti, kad turiu reikiamos patirties, kurios reikės naujoje miesto taryboje. Prisiminkime, kad šioje kadencijoje koaliciją sudaryti buvo nesunku, nes ją sudarė partija, kuri buvo laimėjusi 12 vietų, ir prisijungė partija su keturiomis vietomis. Dauguma buvo suformuota ir tai suteikė aiškaus ir tvirto stabilumo visai Klaipėdos politinei sistemai. O tai tapo pagrindu visiems iššūkiams, kurie buvo įveikti ir suvaldyti. Matydamas dabartinę situaciją, tuos visokius skilinėjiumus, atskilinėjimus, įvairias naujas formacijas, o kas labiausiai neramina – kaip iš gausybės rago besiliejančius įvairius siūlymus, tobulinimus, atleidimus, nemokamų paslaugų krepšius, matau, kad galime atsidurti netoli chaoso ribos. Todėl merui labai svarbi diplomatinė, politinė išmintis, atitinkami gebėjimai. Mes turime prisiminti, kad kalbame apie tiesioginius mero rinkimus. Ne savivaldybės administracijos direktoriaus ar uosto vadovo, o būtent mero. Turint omenyje, kad būsimoji koalicija bus neabejotinai labai marga, todėl sudaryti tvirtą politinę platformą, kuri galėtų įgyvendinti naujus iššūkius, užtikrinti pradėtų projektų tęstinumą ir pabaigą bus sudėtinga. Imuosi atsakomybės ir pretenduoju tapti meru, kad būčiau tas asmuo, kuris galėtų sutelkti, įtikinti, tartis ir susitarti, o ne imituoti, kad bus ieškoma susitarimų.

– Jei nebūtų to žinomų klaipėdiečių jums adresuoto prašymo dalyvauti mero rinkimuose, ar būtumėte ryžęsis?
– Sunku pasakyti, kuris faktorius buvo lemiamas ar esminis. Matydamas darbų gausą, kuri laukia, matydamas gana sudėtingus santykius su Vyriausybe, matydamas būtinas pertvarkas savivaldybės administracijoje, kalbu ir apie administruojamų projektų kokybę, apie dalyvavimą rinkimuose galvojau turbūt jau ir prieš metus, ir prieš pusmetį. Tik tos vidinės politinės kibirkštys buvusioje partijoje galbūt šiek tiek išbalansavo tą nuoseklų žvelgimą į perspektyvą. Manau, kad sprendimui vėl dalyvauti tiesioginiuose mero rinkimuose buvau pasiryžęs ir subrendęs. Tie pokyčiai, kurie įvyko, įnešė tam tikro neaiškumo, sumaišties. Tačiau labai daug faktorių, tarp jų ir tas žinomų klaipėdiečių laiškas, buvo paskutinis motyvas, padėjęs galutinai apsispręsti, suvokiant, kokios imuosi atsakomybės, koks bus sunkus kelias, kokia atsakinga ir sudėtinga misija laukia. Bet nėra aukos, kurios Klaipėda nebūtų verta.

– Kas atsitiko Liberalų sąjūdžio partijoje, kad kandidatu į merus nebuvote išrinktas?
– Dabar tie klausimai jau nebeturi didelės prasmės. Aš, pirmiausia, visą savo dėmesį, jėgas ir energiją koncentravau į tiesioginį savo darbą, kurio yra labai daug, kuris yra labai atsakingas, kai esi pirmą kartą tiesiogiai išrinktas meru. Dažnai teko dirbti ir už administracijos direktorių, ir už daugelį kitų. Miestiečiams juk ne taip svarbu, kas kam pavaldus, tiesiog esi tiesiogiai išrinktas meras, tad esi atsakingas už viską. Todėl praktiškai darbų krūvis ir atsakomybės našta buvo nepamatuojamai dideli. Natūralu, kad nebeturėjau laiko vidinei partijos komunikacijai. Tai gal čia ir yra priežastis – elementaraus dėmesio trūkumas partijai, bet, manau, kad tai, ko gero, buvo vienas iš tokių didelį klaustuką palikusių sprendimų. Aišku, ateitis viską parodys. Šitas skilimas atverė properšą, kuria džiaugsmingai naudojasi oponentai. Žinoma, buvo galima nuleisti garą ir ramiai sėdėti, bet matant jaunojo kandidato siūlomas idėjas, mintis ir suvokiant, kas iš tikrųjų, kokia atsakomybė guli ant tiesiogiai išrinkto mero pečių, su visa pagarba savo oponentui sakau, kad tam tikrų kompetencijų ne tik šiam, bet ir kitiems kandidatams dar trūksta. Tikrai nenoriu susireikšminti, bet matau ir žinau, savo kailiu patyriau, ko reikia. To negebant užtikrinti, koordinuoti, sudėlioti, atsiranda didelių grėsmių „išmušti“ miestą iš stabilios dinamikos kurso.

– Miestiečiai, eidami per nevalytą kiemą, visada galvoja, kur žiūri meras. Kiek žinau, jūs su miestiečiais aktyviai bendraujate ir galite pasakyti, kur žiūrite.
– Į kiekvieną situaciją visada žiūriu paprasto miestiečio akimis. Klaipėdiečio, kuris važinėja gatvėmis, vaikšto šaligatviais, naudojasi viešuoju transportu. Ir šitoje vietoje neskirstau, ką man priklauso dirbti, o ko – ne. Kai būna kokių nors situacijų, pavyzdžiui, potvynis mieste, ar situacija su maršrutiniais autobusiukais, ar problemos su smarve, gali pratūnoti krūmuose, kol krizė praeis, nes tai ne mero darbas, bet gali važiuoti, bendrauti su miestiečiais. Ir ne tam, kad pasirodytum, o tam, kad savo akimis pamatytum, savo kailiu pajustum realią situaciją. Pasivažinėjimai rogutėmis nuo kalno prieš rinkimus ar uolesnis pasimeldimas bažnyčioje, matant tikintiesiems, vargu ar įtikina kažką, kad tu stengiesi pamatyti ir pajausti paprastų miestiečių rūpesčius ir viltis. Arba tu esi nuolatos ir nesidairai nei į laikrodį, nei į formalų atsakomybių sąrašą, arba tu gyveni visa širdimi ir ją atiduodi visam miestui, arba tada geriau nebūti meru.

– Kaip šeima reagavo į Jūsų sprendimą dar kartą dalyvauti mero rinkimuose?
– Mano, kaip mero, darbo pasekmes, kai tenka būti viešu politiniu asmeniu, labai ryškiai matomu ir vertinamu, natūralu, kad jaučia ir šeima: tiek žmona, tiek vaikai. Suprantama, kad žmonėms, kurie dirba savo darbą, eina į mokyklą, turi savo veiklą, dar jausti psichologinį krūvį dėl vyro ir tėvo veiklos džiaugsmo nekelia. Todėl, aišku, entuziazmo šeimoje tikrai nebuvo. Būtų keista, jei jis būtų, nes tada arba aš dirbčiau prastai, arba kažkas kita būtų blogai. Bet per visus tuos aštuonerius metus supratau vieną labai paprastą tiesą. Nepaisant tų įtampų, beribių atsakomybių, nuolatinio judesio, šeimai duoklę privalau atiduoti didesnę. Ir šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad nepaisant to, kokie bus rinkimų rezultatai, šeima manęs turės gerokai daugiau. Jaučiuosi jai skolingas ir skolą turiu grąžinti. Dabar jau turiu pakankamai patirties, kad sugebėčiau suderinti tiesioginį darbą ir buvimą gerokai pavyzdingesniu tėčiu ir vyru.

– Kokia Klaipėda bus po ketverių metų?
– Gerokai toliau pažengusi Klaipėdos ekonominės plėtros strategijos „Klaipėda 2030“, vadinamosios Mėlynuoju proveržiu, įgyvendinimo kontekste. Šios strategijos sukūrimas buvo didelis viso miesto laimėjimas. Jei mums pavyktų įgyvendinti didelę dalį tų priemonių, kurios sudėtos į šį dokumentą, pavyzdžiui, ne tik emigracijos mažinimas, bet ir gyventojų skaičiaus didėjimas, akademinio centro atidarymas, pažangios pramonės pritraukimas, tai būtų didelis pasiekimas. Ten sudėta konstitucija, kurią sukurti buvo nelengva, bet dar sudėtingiau ją įgyvendinti. Naujai atėjusiam žmogui, net ir žinančiam šiek tiek, nebūtų taip lengva susigaudyti tų procesų koordinavime, nes jame dalyvauja šešios institucijos, visoms numatytos atsakomybės ir koordinavimas bei labai atsakinga misija ir pozicija. To nepadarius, dokumentas netektų savo svarbos. O tuo dokumentu mes labai didžiuojamės, jį labai gerai vertina ir Lietuvoje, juo remiantis kuriama regioninė proveržio strategija. Aš matau, jog Klaipėda po ketverių metų būtų tikrai šiuolaikiškas, dinamiškas, ambicingas, naujausias technologijas ne tik propaguojantis, bet ir realiame gyvenime diegiantis miestas, eliminuojantis visus faktorius, kurie blogina miestiečių gyvenimo kokybę.

– Ko palinkėtumėte Klaipėdos rinkėjams, kurie kovo 3 dieną ateis prie balsadėžių?
– Pirmiausia – ateiti. Ir nepalikti galimybės nuspręsti kitiems, kas bus atsakingas už Klaipėdos ateitį, o paskui tuo piktintis. Bendruomenės Klaipėdoje yra aktyvios, bet reikalingas visuotinis aktyvumas. Ateikite į rinkimus, pasirinkite, už ką balsuoti. Bet įsiklausykite į pažadus, pažiūrėkite į realius darbus. Kuo daugiau žada, tuo įdėmiau klausykite, tuo įdėmiau nagrinėkite. Prieš pasirinkdami, suvokite, kad prisiimate atsakomybę už tą, kuriam patikite savo balsą, savo viltis ir lūkesčius. Tikrai neagituoju balsuoti už save. Agituoju ateiti į rinkimus. Tik nuo mūsų visų priklauso, kuriuo keliu, kaip Klaipėda eis į priekį. Bet kuriuo atveju, ji tikrai nestovės vietoje, bet ar ji eis greičiau, sklandžiau, ar dinamika bus tvari ir nuosekli, labai daug priklauso nuo to, kas bus miesto taryboje, kas bus meras. Nepamirškime, kad reikalinga ir administracinė pertvarka, ją turės daryti politikai. Todėl pirmiausia rinkime ir rinkimės atsakingai. Nuo to priklauso, kiek Klaipėdos ir kiekvieno klaipėdiečio lūkesčiai ir viltys taps kūnu.