fbpx

Vyriausybės vykdomos reformos: už švietimą Klaipėdoje reikia kautis

Straipsnio autorė: Elida Mantulova

Imtis plunksnos (tiksliau – klaviatūros) paskatino Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga“ perskaitytas buvusios mokytojos Danutės Plauškienės straipsnis apie reformą šiandieninėje švietimo sistemoje „Reformos Mažosios Lietuvos mokykloje ir mes“.

Vykstant eilinei švietimo sistemos reformai mūsų šalyje, visuomenė jau ima pavargti nuo nacionalinės valdžios kartojamos mantros, kad Lietuvoje prioritetai yra švietimas ir atskirties regionuose mažinimas, grindžiamos Vyriausybės įgyvendinamomis Valstybės pažangos strategija „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“,  2014–2020 metų nacionalinės pažangos programa bei Septynioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa.

2017 m. gruodžio 15 d. Nacionalinėje regioninės plėtros taryboje patvirtinta Lietuvos regioninės politikos „Baltoji knyga tvariai plėtrai“, numatanti 3 didžiausiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje – formuoti europinės svarbos miestų funkcinius regionus, kuriuose sutelkiamos aukščiausio lygmens paslaugos ir specializuota infrastruktūra (universitetai, MTEP infrastruktūra, 3 lygmens sveikatos priežiūros įstaigos), teikiama parama aukštos pridėtinės vertės paslaugų plėtrai. Švietimo ir mokslo ministerijos Pedagogų rengimo pertvarkos koncepcijoje nurodoma: „Vyriausybės programoje yra įtvirtintos svarbiausios pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos gairės. Numatoma, kad mokytojus turi rengti stipriausi mūsų šalies universitetai, turintys didžiausią mokslo potencialą ir patraukiantys geriausius studentus“.

Teisinis ideologinis Vyriausybės programos įgyvendinimo fasadas gražus, tačiau, kas realybėje slepiasi po pigiais butaforinio fasado dažais?

2018 m. birželio 6 d. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) pristatė 2018 m. gegužės 29 d. parengtą Naują pedagogų rengimo reglamentą, numatantį nacionalinius pedagogų rengimo centrus prie Vilniaus universiteto, Šiaulių universiteto bei Vytauto Didžiojo universiteto, jau nenuginčijamai žinant, kad 2018 m. gegužės 15 d. LR Seimas pritarė Šiaulių universiteto reorganizacijai jį prijungiant prie Vilniaus universiteto. Akivaizdu, kad Pedagogų rengimo centrai koncentruojami Vilniaus ir Kauno dvipolyje prie universitetų, kurie niekada iki šiol nerengė pedagogų ir neturėjo nė vienos įregistruotos Ugdymo krypčių grupės studijų programos. Trečiasis pagal dydį, o pagal savo reikšmę net antrasis Lietuvos miestas, su šimtamete pedagogų rengimo patirtimi ir tradicijomis buvo pamirštas? Vargu – tai labiau panašu į naujos valstietiškai žalios Vyriausybės, neturinčios politinio palaikymo Klaipėdos krašte, tikslingą ir planingą veikimą siekiant sumenkinti miesto įtaką ir antru bandymu realizuoti Klaipėdos regiono savivaldybių, regiono verslo ir socialinių partnerių pastangomis sustabdytą ŠMM tikslą – Klaipėdos universitetą „reorganizacijos prijungimo būdu“ prijungti prie ko nors (juk nesvarbu), bet Vilniuje ar Kaune. Susidaro įspūdis, kad Vilniuje jau apsispręsta – valstybės turi būti kuo mažiau, valstybė neturi vystytis ir plėstis už Vilniaus ribų.

ŠMM pastaruosius dvejus metus atkakliai kalba apie kokybę ir būtinus pokyčius, kurie turi atvesti į pažadėtąją kokybę, bet, regis, ŠMM planai dėliojami pagal Mozę – klaidžiosime kokius 40 metų, kol ta „pažadėtoji kokybės žemė“ bus pasiekta. Vykdomos švietimo sistemos reformos kontekste lengvai skaitomas Vyriausybės planas, kad Klaipėdai ir bendrai Vakarų Lietuvai naujų mokytojų ir išsilavinusių, mąstančių žmonių ateityje nereikės. Baladėmis apie tai, kad savarankiško ir ekonomiškai stipraus Klaipėdos regiono vystymui iš Vilniaus ar Kauno plūstels ten parengti specialistai tikėti būtų tiesiog naivu. Tai tas pats kaip tikėti istorija apie Kalėdų Senelį su jo dovanomis – ką pats nuperki ir padedi po eglute, tą pats ar tavo vaikai ir randa. Moralas – viskas mūsų pačių rankose, nes faktai kalba už save:

Remiantis Lietuvos darbo biržos duomenimis, Vakarų Lietuvoje mokytojų trūkumas yra didžiausias. 2018 m., remiantis ŠMM duomenimis, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojų trūko 31 savivaldybėje (perteklius buvo tik 3-ose) iš 60 esančių, pradinio ugdymo mokytojų trūko 15 savivaldybių (perteklius 16-oje), pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų trūko 19 savivaldybių (perteklius 27-iose). Visais trimis atvejais trūkumą jautė Klaipėdos miesto, Klaipėdos rajono, Neringos ir Telšių rajono savivaldybės Vakarų Lietuvoje. Šilutės rajono savivaldybė stokojo ikimokyklinio ir priešmokyklinio bei pradinio ugdymo mokytojų, Kretingos, Plungės ir Rietavo rajonų savivaldybės ikimokyklinio ir priešmokyklinio bei pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokytojų ir t.t.

Pažiūrėkime, kaip naujuose Pedagogų rengimo centruose vyko 2018 m. priėmimas ir kada regionuose sulauksime naujų mokytojų? ŠMM paskelbė, kad 2018 m. „priėmime į I pakopos pedagogines studijas skirta 315 valstybės finansuojamų (vf) studijų vietų, tai 20 proc. daugiau nei pernai (262)“. Tenka konstatuoti, kad 120 vietų iš minėtųjų 315 buvo skirta 5 valstybinėms kolegijoms (Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Marijampolės). Likusios 195 padalintos 4 universitetams (VU, VDU, ŠU ir KU (Klaipėdos universitetas priėmimą vykdė pagal sudarytą sutartį su VDU). Įdomu tai, kad valdančiųjų partijų deklaruojami ir praktikoje priimami sprendimai absoliučiai skirtingi, nes remiantis LR Seimo 2017 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. XIII‑627 patvirtintose „Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gairėse“ konstatuojama apie būtinybę „siekti, kad mokytojai įgytų magistro laipsnį“. O ir daugumoje kokybišką išsilavinimą teikiančių ES šalių iš mokytojų reikalaujama ne profesinio bakalauro, o akademinio magistro išsilavinimo. Tačiau 2018 m. ŠMM 38 proc. pedagoginių studijų valstybės finansuojamų vietų nukreipė į kolegijas.

Nedžiugina ir priėmimo rezultatai. Visi 4 universitetai į valstybės finansuojamas vietas per LAMA BPO priėmė 123 pirmakursius (liko 72 neužpildytos vf vietos), o 5 kolegijose priimti 82 pirmakursiai (liko 38 neužpildytos vf vietos). Iš viso į valstybės finansuojamas vietas priimti 205 pirmakursiai ir liko 110 neužpildytų vf vietų, kas sudaro net 36 proc. visų skirtų vf vietų. Trys pedagoginės studijų programos universitetuose ir vienoje kolegijoje iš viso nebuvo suformuotos: VU – „Gamtamokslinis ugdymas“, ŠU – „Integruotų gamtos mokslų pedagogika“ ir „Socialinė pedagogika“, KVK – „Pradinio ugdymo pedagogika“. „Kūno kultūros ir sporto“ ir „Religijos“ pedagogikos studijoms ŠMM neskyrė nė vienos vf vietos, į šias studijas priimti studentai mokės už studijas patys.

Apibendrinant 2018 m. bendrojo priėmimo rezultatus į pedagogines studijas buvo priimti 551 pirmakursiai, iš kurių tik 205 į vf vietas, o 346 (62,8 proc.) į mokamas vietas. Trijuose naujuosiuose pedagogų rengimo centruose (VU, ŠU ir VDU) per LAMA BPO priimtas 221 pirmakursis, t.y. tik 40 proc. visų priimtųjų, likusieji 330 (60 proc.) studijuoti pasirinko KU, LSU ir 5 kolegijas. Daugiausia būsimų pedagogų priimta į Kauno aukštąsias mokyklas – 247 (45 proc.).

Šiemet pradėta rengti po 4 biologijos ir chemijos, bei po 1 fizikos ir matematikos mokytojus bei 5 socialinio ugdymo (geografijos ir istorijos) pedagogus visai Lietuvai. Kitų rengiamų pedagogų skaičius kiek geresnis – beveik 100 kūno kultūros pedagogų, pusketvirto šimto ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogų.

Šios Vyriausybės įgyvendinama Valstybės politika mokytojų profesijos nedaro patrauklia, būsimų mokytojų rengimas koncentruojasi tik Kaune, mokytojų-dalykininkų rengimas yra iš esmės nevykdomas, valstybė finansuoja tik 1/3 priimtų studentų studijas. Trijų naujų pedagogų rengimo centrų koncepcija žlugo jau pirmaisiais metais.

Priekaištauti Vyriausybės vykdomai švietimo reformai iš Klaipėdos, vieno iš Mažosios (Prūsijos) Lietuvos istorinio regiono centrų, turime pagrįstą teisę. Juk būtent šis, iki 1923 m. Lietuvos valstybei niekada ankščiau nepriklausęs regionas, buvo lietuviškos kultūros, raštijos lopšys. Reformacija Prūsijoje atvėrė platesnes galimybes ne tik lietuviškam žodžiui, bet ir raštui – užtenka paminėti Martyno Mažvydo „Katekizmą“ ir Kristijono Donelaičio „Metus“, lietuvių kalbos seminarą veikusį nuo XVIII a. pradžios Albertinoje (Karaliaučiaus universitete) bei knygų spausdinimą ir knygnešystės fenomeną, kai Rusijos imperijos valdžia uždraudė lietuvišką raštą lotyniškais rašmenimis Didžiojoje Lietuvoje. Pagaliau tarpukariu Lietuvos valstybė būtent Klaipėdoje 1935 m. įteigė pirmąjį ir vienintelį Respublikos Pedagoginį institutą.

Matyt, Didžiajai Lietuvai labiau reikia pertvarkų ir atsinaujinimo švietime, t.y. reformacijos, kurią Mažoji Lietuva išgyveno jau XVI a. O mums Klaipėdoje reikia renesanso, t.y. atgimimo. Šio krašto istorija ir savitumas mums suteikė etninę stiprybę – gebėti puoselėti ir ginti savo tapatybę, vertybes. Kartu išsaugojome Klaipėdos universitetą, tam tikra prasme, simbolinį Albertinos, kaip mokslo ir studijų centro Mažajai Lietuvai, tradicijų tęsėją, taigi, atėjo metas į Klaipėdą sugrąžinti ir istoriškai stipriausią Lietuvoje Pedagogų rengimo centrą, kaip tai buvo ir tarpukariu prie Antano Smetonos, rengti motyvuotus mokytojus miestui ir Vakarų Lietuvos regionui. Nebuvome ir nesame provincija! Istorinės (Vilnius) ir laikinosios (Kaunas) sostinių kontekste tvirtai stovime kaip karalystės „sostinė“ (simboliška, bet miesto merija yra įsikūrusi Prūsijos karalių laikinojoje rezidencijoje) ir vieninteliai Lietuvos vartai į pasaulį.